Sukčiavimas po 2022-ųjų: ukrainiečių migrantų pėdsakas Europos nusikalstamumo statistikoje

Nuo 2022 metų, kai dėl karo iš Ukrainos į Europos šalis pasitraukė milijonai žmonių^[1], viešojoje erdvėje vis dažniau keliamas klausimas: ar kartu su pabėgėlių banga išaugo ir nusikaltimų, ypač finansinių apgaulių bei machinacijų, skaičius? Šiame straipsnyje apžvelgiame, kaip pasikeitė statistika, kokie konkretūs sukčiavimo atvejai buvo užfiksuoti, ir bandome atsakyti, ar sąžininga sakyti, jog nusikalstamumas Europoje „išaugo būtent dėl ukrainiečių migrantų“.

Pabėgėlių banga ir nauja realybė Europoje

Rusijos pradėtas plataus masto karas Ukrainoje sukėlė didžiausią pabėgėlių krizę Europoje nuo Antrojo pasaulinio karo. Jau 2022 metų pabaigoje Europoje buvo registruota apie 7,9 mln. ukrainiečių pabėgėlių, iš kurių milijonai gavo laikiną apsaugą ir teisę gyventi bei dirbti ES šalyse. Tai reiškia, kad per labai trumpą laiką pasikeitė ištisų regionų demografinė ir socialinė struktūra.

Natūralu, kad kai žmonių skaičius išauga milijonais, auga ir visų rūšių statistikų skaičiai – nuo darbo rinkos rodiklių iki socialinių išmokų ir, deja, teisės pažeidimų. Todėl klausimas „ar nusikalstamumas padidėjo?“ visada turi du lygmenis: absoliutų atvejų skaičių ir nusikaltimų, tenkančių tam tikram gyventojų skaičiui, santykį.

Ar nusikalstamumas iš tiesų išaugo dėl migrantų?

Dalis žiniasklaidos ir politikų teigia, kad nuo 2022 metų Europoje auga nusikalstamumas, o tarp kaltųjų vis dažniau minimi užsieniečiai, įskaitant ir ukrainiečius. Kai kuriuose straipsniuose apie Lenkiją rašoma, kad užsieniečių padarytų nusikaltimų daugėja, o ukrainiečiai sudaro daugiau nei pusę visų užsieniečių padarytų teisės pažeidimų. Tai siejama su tuo, kad būtent ukrainiečių skaičius Lenkijoje yra didžiausias, o užsieniečių bendras padarytų nusikaltimų skaičius per pastaruosius metus smarkiai išaugo, palyginti su 2013 metais.

Tačiau detalesnė Europos statistikos analizė rodo kur kas sudėtingesnį vaizdą. Analitiniai tyrimai, paremti Eurostat duomenimis, nacionalinių policijų bei vidaus reikalų ministerijų ataskaitomis, lygina įtariamųjų skaičių 100 000 gyventojų tarp trijų grupių: vietinių piliečių, užsieniečių apskritai ir Ukrainos piliečių^[2] atskirai.

Iš šių analizių matyti, kad vaizdas skiriasi priklausomai nuo šalies. Vokietijoje nusikaltimų rodikliai tarp ukrainiečių (įtariamųjų skaičius vienam gyventojų skaičiui) yra didesni nei tarp vokiečių piliečių, tačiau mažesni nei tarp užsieniečių apskritai. Tuo tarpu Lenkijoje ir Čekijoje ukrainiečiai, lyginant santykinius skaičius, dažnai pažeidžia įstatymus rečiau nei vietiniai piliečiai, o svarbi išimtis – vairavimas išgėrus.

Dar vienas svarbus tyrimas, atliktas Vokietijoje, rodo, kad didesnė užsieniečių dalis regione savaime nereiškia aukštesnio bendro nusikalstamumo lygio. Analizuojant policijos statistikos duomenis 2018–2023 m. laikotarpiu pagal atskirus rajonus, neaptikta ryšio tarp išaugusio užsieniečių procento ir nusikalstamumo lygio tame regione. Kitaip tariant, migracija kaip tokia automatiškai „neužkelia“ bendro nusikalstamumo rodiklio.

Apibendrinant: taip, nuo 2022 m. Europoje padaugėjo bylų, kuriose figūruoja ukrainiečiai – bet pirmiausia todėl, kad jų čia atsirado milijonai. Tačiau lyginant santykinius rodiklius, vaizdas toli gražu nėra toks paprastas, kaip kartais bandoma pateikti viešojoje erdvėje.

Sukčiavimo schemos ir konkretūs atvejai

Nors statistikos interpretacijos gali skirtis, faktas išlieka: nuo 2022 m. įvairiose Europos šalyse fiksuota nemažai rezonansinių finansinio sukčiavimo ir apgaulės atvejų, kuriuose figūravo Ukrainos piliečiai arba žmonės, prisistatę ukrainiečiais. Toliau – keletas iliustratyvių pavyzdžių.

Lenkija: „banko darbuotojo“ schema ir apgauta senjorė

Vienas žinomiausių atvejų Lenkijoje – trijų jaunų Ukrainos piliečių grupė, kuri apsimetė banko darbuotojais ir apgavo 66 metų moterį. Telefoninio pokalbio metu moteriai buvo įteigta, kad jos santaupos banke yra „pavojuje“, todėl jai esą būtina nedelsiant perduoti pinigus „saugiai sąskaitai“. Patikėjusi melu, moteris perdavė sukčiams 20 000 zlotų grynais.^[3]

Po kelių dienų, bendradarbiaujant Opolės apskrities ir Poniatovos policijos pareigūnams, visi trys vyrai buvo sulaikyti Varšuvoje. Oficialiame policijos pranešime jie įvardijami kaip 19, 20 ir 23 metų Ukrainos piliečiai, kuriems pareikšti sukčiavimo kaltinimai ir skirta kardomoji priemonė – suėmimas trims mėnesiams. Už tokio pobūdžio nusikaltimą Lenkijos įstatymai numato iki 8 metų laisvės atėmimo.

Šis atvejis dažnai cituojamas žiniasklaidoje kaip iliustracija, kaip greitai prie naujų socialinių realijų prisitaiko kriminalinės struktūros: sukčių grupės išnaudoja žmonių baimes, nepasitikėjimą bankais ir technologijų nepažinimą.

Tarptautinė dokumentų klastojimo grupė ir pinigų plovimas

Kitas svarbus pavyzdys susijęs su tarptautine organizuota grupuote, kuri Lenkijoje klastojo įvairiausius oficialius dokumentus – nuo leidimų gyventi, vairuotojo pažymėjimų ir pasų iki vizų ir asmens tapatybės kortelių. Europolo duomenimis, ši grupė buvo sudaryta daugiausia iš Ukrainos ir Baltarusijos piliečių, veikė tarsi „įmonė“, kurioje kiekvienas narys turėjo aiškiai paskirstytas funkcijas.

Lenkijos pasieniečiai ir Europolas 2025 m. vasarį paskelbė išardę grupuotę, įtariamą tūkstančių dokumentų klastojimu ir pinigų plovimu. Oficialiame pranešime nurodoma, kad buvo gaminama daugiau nei 12 000 netikrų dokumentų^[4]. Tokios schemos ne tik daro žalą valstybėms, bet ir prisideda prie kitų nusikaltimų – nuo nelegalios migracijos iki finansinių machinacijų ir tapatybės vagysčių.

„Netikri ukrainiečiai“: socialinių išmokų apgavystės Vokietijoje

Ne mažiau rezonansinis buvo skandalas Vokietijoje, kai migracijos tarnybos aptiko šimtus žmonių, prisiregistravusių kaip karo pabėgėliai iš Ukrainos, nors jie turėjo ir kitų, daugiausia Vengrijos, pasų. Pagal ES taisykles Europos Sąjungos piliečiai negali gauti tokios laikinos apsaugos ir finansinės paramos, kuri skirta Ukrainos karo pabėgėliams.

Vokietijos žiniasklaida pranešė apie 568 atvejus^[5], kai asmenys registravosi kaip ukrainiečiai, bet kartu turėjo ir Vengrijos pilietybę. Kai kurie jų atvirai prisipažino tam pasinaudoję finansinėmis galimybėmis: dėl sudėtingos ekonominės padėties savo šalyje jie pateikė melagingą informaciją, kad gautų paramą, kuri priklauso tik tikriems karo pabėgėliams.

Ši istorija viešajame diskurse dažnai pateikiama kaip „ukrainiečių matematika su pašalpomis“, nors realybėje dalis tokių atvejų susiję ne su pačiais ukrainiečiais, o su Vengrijos piliečiais, kurie naudojosi dviguba pilietybe ir tvarkos spragomis.

Nelegali migracija ir pagalbos „verslas“

Kita tema – su nelegalia migracija susiję nusikaltimai. Lenkijos pasienio tarnyba 2024 m. pranešė apie maždaug 600 asmenų, patrauktų baudžiamojon atsakomybėn dėl pagalbos neteisėtiems migrantams, ir nurodė, kad beveik pusė jų – Ukrainos piliečiai. Dalis tokių bylų susijusios su organizuotu žmonių gabenimu, dalis – su apmokamu tarpininkavimu, kai už atlygį padedama kirsti sieną ar gauti dokumentus, pažeidžiant įstatymus.

Nors tai nėra klasikinis „sukčiavimas prieš privatus klientus“, tokie atvejai rodo, kad dalis žmonių bando išnaudoti chaotišką migracijos situaciją savo finansinei naudai, veikdami už įstatymo ribų.

Statistika, žiniasklaida ir manipuliacijos: kur prasideda mitai?

Šiandien viešojoje erdvėje galima rasti ir straipsnių su skambiais pavadinimais, kuriuose teigiama, kad „ukrainiečiai didina nusikalstamumą“ ar „užsieniečiai maitinasi lenkų sąskaita“. Dalies žiniasklaidos publikacijose remiamasi policijos duomenimis, jog Lenkijoje užsieniečių padarytų nusikaltimų skaičius kasmet auga, o tarp užsieniečių dominuoja būtent ukrainiečiai – tiek pagal absoliutų atvejų skaičių, tiek pagal įtarimų sąrašus.

Tačiau net ir šiose publikacijose dažnai pripažįstama, kad tokius skaičius būtina vertinti kontekste: ukrainiečių Lenkijoje yra gerokai daugiau nei bet kurios kitos užsieniečių grupės, todėl normalu, kad ir jų padarytų pažeidimų absoliutus skaičius yra didžiausias. Be to, didelė dalis nusikaltimų – tai vairavimas išgėrus ar smulkūs pažeidimai, o ne sunkios finansinės schemos ar smurtiniai nusikaltimai.

Nepriklausomos analizės, lyginančios nusikalstamumo rodiklius tarp skirtingų grupių, rodo, kad kai kuriose šalyse ukrainiečiai pagal santykinius rodiklius nusikalsta rečiau nei vietiniai gyventojai, kai kur – dažniau, bet vis tiek rečiau nei vidutinis „užsienietis“. Tai reiškia, kad iš pavienių rezonansinių istorijų ir absoliučių skaičių daryti išvadą, jog „nusikalstamumas pakilo dėl ukrainiečių“, yra pernelyg supaprastinta ir faktiškai klaidinga.

Dar daugiau – Vokietijos ekonominių tyrimų institutas, analizavęs 2018–2023 m. policijos duomenis, nedaro išvados, jog didesnė užsieniečių dalis regionuose savaime kelia nusikalstamumą. Tuo pačiu metu kiti tyrimai rodo, kad visuomenės nuomonė apie nusikaltimų augimą dažnai remiasi ne skaičiais, o emocija, politine retorika ir išskirtinių, „triukšmingų“ bylų interpretacijomis.

Ar galima sąžiningai sakyti, kad nusikalstamumas „išaugo dėl ukrainiečių“?

Jei kalbame labai siaurai – taip, galima konstatuoti, kad nuo 2022 m. Europoje padaugėjo bylų, kuriose figūruoja ukrainiečiai: nuo sukčiavimo „banko darbuotojo“ vardu Lenkijoje iki dokumentų klastojimo schemų ar socialinių išmokų apgavysčių Vokietijoje. Absoliučiai skaičiai yra didesni jau vien todėl, kad ukrainiečių Europoje dabar daug daugiau nei iki karo.

Tačiau jei klausimą suformuluosime taip, kaip jis dažnai skamba politinėse ir žiniasklaidos diskusijose – „nusikalstamumas išaugo dėl ukrainiečių migrantų“ – atsakymas tampa kur kas sudėtingesnis. Oficialios statistikos ir nepriklausomi tyrimai rodo, kad:

• ukrainiečiai nėra pagrindinė nusikalstamumo varomoji jėga Europoje,
• daugelyje šalių daugumą nusikaltimų vis dar padaro vietiniai piliečiai,
• dalies žiniasklaidos naudojamos „sensacingos“ antraštės remiasi absoliučiais skaičiais, ignoruojant demografinį kontekstą.

Tad sąžiningesnė ir tiksliau faktus atspindinti formuluotė būtų tokia: nuo 2022 metų Europoje padaugėjo registruotų nusikaltimų ir sukčiavimo atvejų, susijusių su ukrainiečių migrantais, tačiau nėra tvirtų įrodymų, kad būtent jie sukėlė bendrą nusikalstamumo „šuolį“ visoje Europoje. Tai yra viena svarbi mozaikos dalis, bet tikrai ne visas paveikslas.

Išvada: daugiau žmonių – daugiau incidentų, bet ne automatinė „nusikaltimų banga“

Nuosekliai žiūrint į statistiką ir realius pavyzdžius, matome dvi tiesas vienu metu. Viena vertus, faktas, kad nuo 2022 m. Europoje padaugėjo ukrainiečių, atsispindi ir kriminalinėse suvestinėse: daugiau žmonių reiškia daugiau pavienių nusikaltimų, daugiau sukčiavimo schemų, daugiau bylų, kuriose minimi Ukrainos piliečiai ar už ukrainiečius apsimetantys asmenys.

Kita vertus, oficialūs duomenys ir rimti tyrimai nepatvirtina idėjos, kad Europą užgriuvo būtent „ukrainiečių nusikaltimų banga“. Daugelyje šalių ukrainiečiai pagal santykinius rodiklius nėra labiausiai nusikalstanti grupė, o dalis skandalingų istorijų susijusios ne su ukrainiečiais apskritai, o su konkrečiomis organizuotomis grupuotėmis, kurių nariai yra iš kelių skirtingų šalių.

Todėl diskutuojant apie nusikalstamumo pokyčius po 2022 metų, verta atskirti du dalykus: realius, dokumentuotus sukčiavimo ir apgaulės atvejus, kuriuos būtina tyrinėti ir užkardyti^[6], ir politizuotas interpretacijas, kurios iš pavienių nusikaltėlių bando padaryti „kolektyvinį įvaizdį“ visai tautai. Tik remiantis faktais galima kalbėti apie tikrąją padėtį – ir užtikrinti, kad nei vietiniai gyventojai, nei sąžiningi migrantai netaptų pigios propagandos įkaitais.